Jie atplaukia naktim…

Naktis juoda kaip pati nežinia. Bangos šnabžda paslaptis, kurias vandenynas praryja kartu su tais, kurie neišplauks į krantą. Jie atplaukia naktim — tyloje, baimėje, vilties ir nevilties suspaustomis širdimis. Iš Afrikos per vandenyną, mažomis medinėmis valtelėmis, kurias rytą randame tuščias, numestas lyg išnaras.
Kai kurios valtys pasiekia Kanarų krantus, bet kiek jų sudūžta? Kiek kūnų lieka bangose, kiek svajonių niekada nesusitinka su žeme? To nesužinosime. Tik rytą — per potvynį į krantą įsispraudusi valtis, nebylus liudininkas žmonių desperacijos ir paskutinio lošimo su likimu.
Tai fotoserija apie tuos, kurių nėra nuotraukose, bet kurių buvimą įrodo jūros išmestos valtys. Apie tylą, kuri kalba garsiau nei žodžiai. Apie žmonių troškimą gyventi, net kai tam tenka statyti viską.